|| Gan Gan Ganat Bote ||

Shree Gajanan Maharaj Vijay Granth

12 skyrius

Sveikinimai lordui Ganesha

Šiame skyriuje Gajanan Maharaj Vijay Granth, mes giliau į mistišką patirtį ir gilią išmintį Gajanan Maharaj.. 12 skyriuje pabrėžiama atsidavimo transformacinė galia ir stebuklingi įvykiai, kurie ir toliau įkvepia atsidavusius.

Atsidavimo esmė

Gajanano Maharaj mokymai pabrėžia nepaliaujamo atsidavimo svarbą.. 12 skyriuje matome keletą atvejų, kai bhakti (atsidavimas) galia pasireiškia stebuklingai.. Vieną tokią istoriją sudaro atsidavęs žmogus, kuris, nors ir susiduria su daugybe sunkumų, vis dar tvirtai laikosi savo tikėjimo.. Bauginantis atsidavimas galiausiai veda prie dieviškosios intervencijos, atskleisdamas beribę Gajanano Maharaj malonę.

Stebuklingi įvykiai

Skyrius pildomas pagal stebuklingų įvykių, kurie nepaiso loginio paaiškinimo, sąskaitas.. Žymus incidentas apibūdina atsidavimą, kuris sirgo sunkia liga.. Gajanan Maharaj, gausiai meldžiantis, atsigauna stebuklingai, visi stebisi.. Šitos istorijos sustiprina tikėjimą, kad tikrasis atsidavimas gali remtis dieviškaisiais palaiminimais ir sukelti nepaprastų pokyčių savo gyvenime.

Dvasiniai mokytojai

12 skyrius taip pat yra įtrauktas į Gajanan Maharaj dvasinius mokymus.. Jo kalbos dažnai sukilo apie nesavanaudiškos tarnystės, nuolankumo, ir pasiduoti dieviškajai valiai svarbą.. Maharaj pabrėžė, kad tikrasis dvasingumas slypi ne ritualais, bet širdies tyrumu ir savo veiksmų nuoširdumu.. Mozė savo pasekėjus paskatino gyventi paprastumo, užuojautos, ir atsidavimo gyvenimą.

Satsango galia

Satsangas, arba šventosios kompanija, vaidina svarbų vaidmenį dvasinio augimo.. Gajanan Maharaj dažnai pabrėžė, kaip svarbu bendrauti su panašiai mąstančiais asmenimis, kurie įkvepia ir pakelia vienas kitą.. 12 skyriuje randame anekdotus, kur devotiejai susirinko dainuoti bhajans (atsidavimo dainas) ir dalinasi savo patirtimi, kurdami kolektyvinės dvasinės energijos aplinką.. Šitie susibūrimai ne tik sustiprino savo tikėjimą, bet ir suteikė paguodą ir paramą nelaimės metu.

Gamtos pamokos

Gajanan Maharaj dažnai nupiešė pamokas iš gamtos į dvasinę išmintį.. Mozė tikėjo, kad gamta, savo paprastumu ir harmonija, atspindi dieviškąją tvarką.. Vienu atveju, jis nurodė, kaip medis nesavanaudiškai suteikia atspalvį, vaisius, ir pastogę visoms būtybėms be jokių lūkesčių.. Maharaj taip pat paragino savo atsidavusius gyventi nesavanaudiškai, siūlydamas savo meilę ir paslaugas kitiems, neieškodamas nieko mainais.

Tęsti palikimą

Gajanano Maharaj mokymai ir stebuklai ir toliau įkvepia milijonus atsidavusiųjų visame pasaulyje.. Gyvybė ir žinia pranoksta laiko ir erdvės barjerus, paliečia žmonių širdis iš visų gyvenimo laukų.. Gajanan Maharaj 12 skyrius Vajajų Grantas tarnauja kaip jo ilgalaikio palikimo testamentas, primindamas mums apie tikėjimo ir atsidavimo transformacinę galią.

Tiesa priemonė atsidavimo: Bachchulal istorija

Bachchulal Agrawal, turtingas ir giminingas žmogus, gyveno Akola.. Jį pažinojo ne tik dėl savo didžiulių turtų, bet ir dėl savo kilnios prigimties.. Geranoriškumas buvo gerai vertinamas, ir jis nusipelnė pagarbos iš visų, kurie jį pažinojo.

Vieną dieną Bachchulal išgirdo pasaką apie Laxman Pant iš Karanjos, istoriją, kuri pasklido nuo ausies iki ausies.. Istorija sukėlė abejonių, ir jis domėjosi, ar tai, ką jis girdėjo, yra tiesa, ar ne.. Maharaj Gajanan apie tą laiką atvyko į Akola, ir Bachchulal jautė, kad puiki proga buvo pateikti save ieškoti tiesos.

Maharaj Gajanan atvyko į Bachchulal namuose, ir kai tik jis pamatė jį, jis jautėsi, tarsi šventasis palaimino jį asmeniškai.. Prisipildęs pasišventimo ir susijaudinimo, Bachchulal išreiškė savo norą atlikti specialų garbinimą garbinti savo garbingą svečią.. Gajanan Maharaj, visada kuklus, maloniai sutiko.

Bačulas negaišo laiko ir ruošėsi sudėtingam ritualui.. M. Maharaj pradėjo Ceremonijinę vonią, kurioje buvo naudojamas kvapnus aliejus ir pastos.. O po to jis apsirengė prabangiame auksiniame apsiauste.. Ant Maharaj pečių buvo nugriautas Didysis Kašmiris, ir turtingas šilko turbanas buvo surištas aplink galvą.. Juvelyriniai dirbiniai puošė jo kaklą, rankas, pirštus, nuo deimantų vėrinių iki įvairių dizainų žiedų.. Bachchulal gailėjosi jokių išlaidų, net siūlo Maharaj retus ir brangius kvepalus ir grand valg, kurį sudaro saldumynų, pavyzdžiui, jalebi, rava ladoo, ir kitų gudrybių.

Galų gale, Bachchulal įdėti didelę pinigų sumą priešais Maharaj kaip pasiūlymas.. Ten buvo dešimt tūkstančių rupijų, bet kokia suma.. Puolęs šį šmeižikišką auką, Bachulalas nuolankiai prašė: jis norėjo pastatyti šventyklą, skirtą Viešpačiui Ramai.. M. Maharaj prašė jį laiminti ir įgyvendinti jo svajonę pastatyti šventyklą.

Gajanan Maharaj, nepaisant garbinimo grožio, nebuvo patenkintas.. Bachulal paklausė: "Kas tai?. Kodėl tu mane išdarinėjai kaip jautį, dekoruotą Polos šventei?. Aš nesu toks gyvūnas, kurį taip papuoščiau.. Koks šių brangenybių ir turtų tikslas? ". Maharaj nesidomėjo tokiais materialistiniais pasiūlymais.. Jėzus tęsė: "Aš ne Pola jautis, nei Dussehra arklys, tai, ką aš turiu šių papuošalų?"

Maharaj aiškiai parodė, kad materialūs turtai ir paviršutiniški pasirodymai neturi jokios prasmės atsisakyti, kaip jis.. Tarė: "Bachulalai, visa tai tavo turtas.. Jums, kaip namų šeimininkui, gali prireikti, bet aš to nedarau.. Mano tikrasis meistras stovi ant Bhima upės krantų, Pandharpure.. Jam taip pat nereikia šio turto "

Maharaj po to pašalino visus papuošalus, kurie buvo ant jo ir išmetė jį į šalį.. Net turtingi drabužiai buvo išmesti.. Tiesiog valgė du saldumynus, atsistojo ir išėjo.. Jo veiksmai paliko visus, ypač Bačulalą, giliai apmąstymus.

Nemažai žmonių, įskaitant Karanjos gyventojus, matė incidentą ir pajuto pamokos svorį.. Jus jie lygino su Laxman anksčiau nepavykusiu bandymu garbinti, kur jo prisirišimas prie turtų sumažino jo atsidavimo nuoširdumą.. Gajanan Maharaj veiksmai aiškiai parodė, kad tikrasis atsidavimas yra ne apie materialias aukas, bet širdies ir ketinimų tyrumas.

Bachchulal, tačiau atsirado kaip tikras devotee, kaip jo veiksmai atitiko jo žodžius.. Jo garbinimo metu nebuvo melo ar apsimetinėjimo pėdsakų.. Šventojo palaiminimas užtikrino, kad Bachchulal gyventų klestintį ir laimingą gyvenimą.. Galų gale, nors jis ieškojo Akolos dėl Maharaj, jis negalėjo jo vėl rasti.

Pitanbaro istorija

Šri Gajanan Maharaj mokinys - gilus įtikėjimo, nuolankumo, ir dieviškosios malonės pavyzdys.. Čia pavaizduota tikro ieškotojo, kuris, nepaisant pasityčiojimo, skepticizmo, ir nelaimės, vis dar yra giliai susijęs su jo guru ir patiria transformacinę atsidavimo galią, kelionė.

Pitanbaras, kaip ir daugelis didžiųjų šventųjų mokinių, savo kelionę pradeda nuolankiai ir paprastai.. Nusiaubti drabužiai, materialaus turto atsisakymo atspindys, kontrastas pasaulio lūkesčiams.. Net ir be jo atsidavimo, visuomenė jį teisia pagal jo pasirodymą.. Kuomet Šri Gajanan Maharaj, savo begaline išmintimi, pataria Pitanbar labiau pagarbiai apsirengti, tai yra ne nuraminti visuomenės normas, bet apsaugoti savo mokinį nuo nereikalingų blaškymų.. Sulaužyti drabužiai gali pakviesti pajuokos iš žmonių, nepažįstamų dvasiniu keliu, ir Maharaj tikslas yra apsaugoti Pitanbarį nuo tokių sprendimų, leidžiant jam sutelkti dėmesį į savo dvasinę tarnystę.

Pitanbaro paklusnumas jo guru yra iš karto, ir be jokių dvejonių, jis Doons naujus drabužius suteikta Maharaj.. Beto, išorinis išvaizdos pasikeitimas neapsaugo jo nuo vidinių tikėjimo ir kantrybės išbandymų, kurie netrukus bus vykdomi.. Nekalbant apie jo patobulintą išorę, jis ir toliau susiduria su pajuoka iš aplinkinių.

Greitai Pitanbarį paleidžia jo guru, panašiai, kaip paukštį, kuris yra išstumtas iš lizdo, kai yra pasiruošęs skristi.. Shri Gajanan Maharaj komanda Pitanbar klajoti žemę yra ne atstūmimas, bet didesnis kvietimas tarnauti žmonijai.. Maharaj patikėtiniai Pitanbaras su skleisti šviesą ir padėti tiems, kuriems reikia, žinant, kad jo mokinys tikėjimas bus nukreipti jį į šią kelionę.

Pitanbaras atvyksta į Kondolį, mažą kaimą, kur jo neįprastas elgesys sutraukia vietinių gyventojų dėmesį.. Ieškodamas prieglaudos po nudžiūvusiu mango medžiu, jis priverstas užlipti į jo šakas, kad išvengtų skruzdėlių, pučiančių žemę.. Šis veiksmas atrodo keistas kaimiečiams, kurie, nesusipažinę su dvasinių ieškotojų būdais, pradeda juo abejoti.. Kažkoks juokingas, manantis, kad jis tiesiog apsimeta šventuoju.. Kiti, primindami istorijas Shri Gajanan Maharaj stebuklai, įdomu, ar Pitanbar galėtų būti tikras mokinys didžiojo meistro.

Kaimiečiai, varomi smalsumo ir skepticizmo, meta iššūkį Pitanbarui.. Jie reikalauja jo ryšio su Shri Gajanan Maharaj įrodymo, reikalaudami, kad, jei jis iš tikrųjų mokinys, jis galėtų atlikti stebuklus.. Vieną village pasakoja praeities stebuklas atliko Maharaj, kur jis sukėlė Mano medis duoti vaisių iš sezono.. Dabar jie reikalauja, kad Pitanbar parodyti panašų stebuklą su džiūvėsiu medis.

Pitanbaras, sugauti šį teismo akimirką, nėra bangavimas.. Vietoj to, kad pasikliautų savo gebėjimais, jis atsiduria į vidų savo nenuilstamą tikėjimą savo guru.. Sulankstytos rankos ir širdis pilna atsidavimo, Pitanbar meldžiasi Shri Gajanan Maharaj, implantuojant savo guru apsaugoti savo vardą ir reputaciją.. Jisai žino, kad bet kuri galia, kurią jis galėtų turėti, ateina tiktai iš jo ryšio su jo guru, ir būtent šitas nuolankumas atveria duris į dieviškąją maldą.

Stulbinantis įvykių posūkis, nudžiūvęs mango medis pradeda dygti šviežiai žali lapai tiesiai prieš stebinčių kaimiečių akis.. Transformacija - tai tik stebuklas, nes medis, kuris daugelį metų buvo nevaisingas, staiga pradeda gyventi.. Puodai tampa sodrūs su lapais, ir netrukus medis pradeda duoti vaisių.. Stebuklas patvirtina kaimiečiams, kad Pitanbaras yra tikras Shri Gajanan Maharaj mokinys, ir kad guru galia teka per jį.

Minia, kuri kažkada jį išjuokė, dabar tyli.. Kaikurie tiki, kad jie mato sapną ar iliuziją, bet kai jie patys ima tvirtinti savo tikrovę, jie yra priversti priimti stebuklą.. Kaimiečiai, įskaitant kadaise skeptiško kaimo galvą, nusilenkia į Pitanbarą, pripažindami jį tikruoju dieviškajam atsidavusiu.

Stebuklingas įvykis prie mango medžio yra ne tik viršgamtinės galios demonstravimas, bet ir gilesnės pamokos apie guru-mokinio santykių pobūdį ir tikėjimo galią.. Pitanbaras tvirtai pasitiki savo guru malone - tai, kas rodo stebuklą.. Jo nuolankumas, jo pritarimas guru valiai, ir jo atsisakymas imtis asmeninio pasitikėjimo stebuklas rodo, kad tikroji dvasinė galia ateina iš pasidavimo, ne ego.

Pitanbaro kelionė taip pat yra idėjos, kad išoriniai pasirodymai neapibrėžia žmogaus dvasinės vertės, įrodymas.. Nors jo aptemę drabužiai ir kuklus demonas, jo vidinis ryšys su savo guru yra tai, kas iš tikrųjų svarbu.. Istorija primena, kad tie, kurie yra suderinti su aukštesniu tikslu ir kurie pasidavė savo guru, gali įveikti net griežčiausius bandymus.

Stebuklas ne tik keičia kaimiečių požiūrį į Pitanbarį, bet ir transformuoja visą Kondoli kaimą.. Tądien kaimiečiai aukštai gerbia Pitanbarą, ir daugelis iš jų tampa jo pasekėjais.. Kadaise skeptiškai kaimo galva, kuris buvo tyčiojasi Pitanbaras, dabar veda kaimiečiai siūlo savo pagarbą jam.. Kondoli tampa dvasinio pabudimo vieta, su daug kaimiečių pradeda garbinti Shri Gajanan Maharaj ir priimti praktiką atsidavimo ir nuolankumo.

Pitanbaro garbei Kondolyje įsikūręs mažas vienuolynas, kuriame žmonės ateina siūlyti maldas ir ieškoti palaiminimų.. Kartas nevaisingas mango medis, dabar klestintis vaisiais, tampa Shri Gajanan Maharaj maldos simboliu ir tikro atsidavimo galia.. Piligrimai iš kaimyninių kaimų pradeda aplankyti medį, ir pats kaimas tampa šventa vieta, susijusi su stebuklas.

Pitanbaro istorija nesibaigia stebuklu mango medyje.. Belieka gyventi paprastumo ir tarnystės gyvenimą, niekada nesiekti šlovės ar pripažinimo.. Atsidavimas jo gurui yra toks stiprus, kaip ir bet kada, ir jis praleidžia likusias dienas tyliai medituodamas, padėdamas tiems, kuriems jo reikia, ir skleisdamas Šri Gajanan Maharaj mokymus.. Kondolio vienuolynas tampa jo namais, ir būtent čia jis galiausiai pasiekia savo galutinę sąjungą su dieviškuoju.

Praleidus Pitanbarą, Kondolio žmonės prisimena jo gyvenimą ir palikimą.. Vienuolynas tampa piligrimystės vieta, o mango medis ir toliau duoda vaisių, primindamas visiems, kurie lankosi stebuklas, kad kartą įvyko.. Pitanbaro tikėjimo istorija ir jo guru malonė perduodama iš kartos į kartą, kaip įkvėpimas dvasiniams ieškantiems visur.

Shri Gajanan Maharaj 's Neramybė

Vieną dieną Šri Gajanan Maharaj, kuris gyveno savo vienuolyne Šegaone, pasirodė akivaizdžiai sutrikdytas.. Jo mokiniai, visada susirūpinę dėl jo gerovės, pastebėjo šį neįprastą elgesį ir pagarbiai klausinėjo, kodėl jo protas atrodė neapgalvotas.. Giliai užuojautai savo mokiniams ir žmonėms Maharaj parodė savo diskomforto šaltinį.. Prisimena Krišną Patilį, dievotą pasekėją, kuris kiekvieną dieną atnešdavo jam šviežių arekų.. Maharaj sakė, kad Krišna Patil mirė, ir dabar jis buvo susirūpinęs, kas rūpinsis juo, ypač nuo Krišna sūnus, Ram, buvo dar jaunas ir negalėjo atlikti savo tėvo tarnybos.

Maharaj žodžiai išreiškė tiek jo prisirišimą prie Krišna Patil nesavanaudiška paslauga ir jo nerimas dėl ateities.. Jėzus atvirai pasakė savo mokiniams, kad jis nebenori likti Šegaone, nes jis negalėjo likti be tokio žmogaus, kaip Krišna Patil, kad patenkintų savo paprastus poreikius.. Maharaj pareiškė, kad, kai Ram išaugo, galbūt jis galėtų perimti atsakomybę, bet iki tol, Maharaj svarsto palikti vienuolyną.

Išgirdę šiuos žodžius, mokiniai tapo labai susirūpinę.. Bijojo, kad Maharaj ruošiasi visam laikui palikti Šegaoną.. Mintis prarasti savo mylimą meistrą smarkiai svėrė jų širdis.. Kaimiečiai ir mokiniai greitai susirinko vienuolyne, nusprendė rasti sprendimą, kuris užtikrintų, kad Maharaj liktų Šegaone.. Jie tarpusavyje aptarė šį klausimą ir nusprendė, kad jie turi užkirsti kelią Maharaj išvykti, kad ir kokia būtų jo kaina.. Suvienijo savo ryžtą, jie kreipėsi Maharaj ir prašė su juo pasilikti.

Mokiniai su dideliu nuolankumu krito prie Maharaj kojų, maldaudami jo neišeiti iš Šegaono.. Jam sakė, kad jo buvimas yra pati kaimo gyvybės jėga, ir kad be jo negalėjo įsivaizduoti Šegaono.. Visą kaimą valdė jo dieviškasis buvimas dėl vadovavimo ir palaiminimo.. Jie pažadėjo padaryti viską, kas buvo būtina, kad Maharaj būtų patogus ir gerai pasirūpintas.

Maharaj klausėsi jų prašymų, bet liko tvirtas.. Mokiniams jis pasakė, kad kaime yra nesutarimų, ir jis negalėjo likti tokioje aplinkoje.. Beto, jis išreišksavo norą nelikti niekam privačioje nuosavybėje.. Maharaj buvo pasišventęs tam, kad, jei jis pasiliks Šegaone, tai jis turi būti žemėje, kuri nepriklausė nė vienam asmeniui, bet buvo skirta žmonių ir dieviškajam tarnavimui.. Vos tada jis manytų pasilikti.

Klausydamiesi šito, mokiniai susidūrė su didele dilemA.. Maharaj buvo nustatyti sąlyga, kad atrodė neįmanoma patenkinti.. Jie suprato, kad joks asmuo žemės nebūtų priimtinas, ir vyriausybės žemę būtų sunku gauti.. Meilė ir atsidavimas Maharaj paskatino juos rasti būdą, kaip patenkinti savo būklę.. Jie suprato, kad jie turi veikti greitai, kaip laikas buvo esmė.

Mokiniai, vedami tokių žymių kaimiečių kaip Šripatrao Bankatlal ir Tarachand Maruti, pradėjo stengtis apsaugoti žemę, kuri atitiktų Maharaj reikalavimus.. M. Maharaj jau buvo aiškiai nurodęs, kad jis neliks privačioje žemėje.. Suprasdami padėties rimtumą, jie nusprendė kreiptis pagalbos iš vyriausybės.

Jie kreipėsi į Hari Patil, gerbiamą ir įtakingą figūrą kaime, ir ieškojo jo patarimų.. Hari Patil jiems patarė pateikti oficialų prašymą vyriausybei, prašydama žemės sklypo Šegaone, kuris galėtų būti skirtas Maharaj ir žmonių paslaugoms.. Kreipdamiesi į jį, mokiniai pateikprašymą Buldhanos vietos valdžios institucijoms, prašydami Maharaj naudoti du akrus žemės.

Vietos valdžios pareigūnas, pone.. Carey, peržiūrėjo paraišką.. Pradžioje Jis davė mokiniams tik vieną akrą žemės, nors jie ir prašė dviejų.. Pone.. Karey užtikrino, kad jei jie tinkamai išvystytų žemę per metus, jis suteiktų jiems papildomą akrą.. Mokiniai labai džiaugėsi šituo rezultatu, nes net vieno akro žemės užteko tam, kad užtikrintų, jog Maharaj ir toliau būtų Šegaone.

Ši sėkmė buvo vertinama kaip tiesioginis Maharaj dieviškosios valios ir malonės rezultatas.. Mokiniai buvo kupini dėkingumo ir iš karto pradėjo dirbti žemėje, kad įvykdytų vyriausybės nustatytas sąlygas.. Hari Patil ir Bankatlal vadovavo pastangoms rinkti aukas ir organizuoti reikalingus išteklius.. Šegaono žmonės, kartu su atsidavusiais iš netoliese esančių kaimų, drauge stengėsi užtikrinti, kad Maharaj būtų patogus ir kad žemė būtų pasirengusi jam pasilikti.

Darbai ant žemės vyko greitai, ir per trumpą laiką, žemė buvo transformuota į tinkamą vietą Maharaj rezidencijoje.. Lėšos projektui buvo greitai surinktos iš kaimo gyventojų dosnių įnašų, tarp jų žymių asmenų, tokių kaip Vital Patil iš Dongargaono, Lakshman Patil iš Vadegaono ir Jagu AbA iš Šegaono.. Visą kaimą sudarė statybos darbai, o netrukus buvo sukurtas naujas gražus vienuolynas ant vyriausybės suteiktos žemės.

Šri Gajanan Maharaj maldos šaliai, mokiniai sugrįžo į Maharaj, pranešdami jam, kad jo būklė įvykdyta.. Maharaj, malonu savo pastangomis ir kaimo vienybė, sutiko likti Šegaone, daug jo mokinių ir kaimiečių malonės ir džiaugsmo.. Jo buvimas toliau palaimino kaimą, ir naujai sukurtas vienuolynas tapo dvasinės veiklos centru atsidavusiems iš viso regiono.

ŽALA

Gajanan Maharaj 12 skyrius Vijay Granth - tai nuostabus stebuklingų istorijų, dvasinių mokymų, ir praktinės išminties mišinys.. Teiginys, kad tikrasis atsidavimas gali pranokti kasdienybę ir mus sujungti su dieviškuoju.. Nuoširdžiu tikėjimu, nesavanaudišku tarnavimu, ir šventosios kompanija, mes galime patirti Gajanan Maharaj malonę savo gyvenime.

Mąstydami apie gilias šio skyriaus pamokas, siekime įkūnyti paprastumo, nuolankumo ir užuojautos privalumus kasdieniame gyvenime.. Te Gajanano Maharaj mokymai veda mus į mūsų dvasinę kelionę ir įkvepia mus gyventi tikslo ir atsidavimo gyvenimą.